Iš kur į lietuvių kalbą yra atėję žodžiai?

Visi puikiai žinome, kad lietuvių kalba itin žodinga. Tai rodo 20 tomų akademinis „Lietuvių kalbos žodynas“. O kaip ir iš kur yra atsiradę lietuvių kalboje šie žodžiai? Kalbininkai, tyrinėjantys lietuvių kalbos žodyną kilmės atžvilgiu, pirmiausia žodžius skirsto į savuosius ir skolinius. Dažnai nelengva, nustatyti, kuris žodis yra savas, o kuris pasiskolintas. Tam reikia specialaus lingvistinio pasirengimo. Pavyzdžiui, žodžiai boba, krėslas, kūdikis, liaudis, prašyti, sarmata anksčiau buvo laikyti skoliniais. K. Būga įrodė juos esant savus.

Savieji žodžiai yra ne vienodo senumo. Vieni yra paveldėti iš prokalbės ir vadinami veldiniais, kiti – atsiradę, kai lietuvių kalba atsiskyrė nuo kitų baltų kalbų, ir jie laikomi tikraisiais lietuviškais žodžiais.

Skiriami keli veldinių sluoksniai. Seniausi žodžiai yra paveldėti iš indoeuropiečių prokalbės. Jie išlaikyti didesnėje ar mažesnėje indoeuropiečių kalbų dalyje. Lietuvių kalboje šis senasis žodžių sluoksnis yra gerai išlaikytas, dėl to nebe reikalo lietuvių kalba vadinama viena archajiškiausių gyvųjų indoeuropiečių kalbų. Indoeuropietiškais laikomi tokių teminių grupių pavadinimai:

kūno dalys – akis, ausis, barzda, dantis, nosis, širdis; giminystė – brolis, duktė, motė, sesuo, sūnus; gyvūnai – antis, avis, bebras, bitė, šuo, vilkas; augalai – beržas, javai, linai, uosis; veiksmai – arti, dėti, ėsti, imti, malti, siūti, vežti, vilkti; skaičiai – du, trys, keturi, penki, šimtas ir kt.

Iš indoeuropiečių prokalbės paveldėtiems žodžiams yra keli tūkstančiai metų.

Baltų kalboms artimiausia yra slavų kalbų grupė, tad yra randama nemažai veldinių, kurie bendri baltų ir slavų kalboms. Šio sluoksnio žodžiai randami tik baltų ir slavų kalbose, kitose indoeuropiečių kalbose jie nėra fiksuojami. Pavyzdžiui: delnas, ežeras, galva, karvė, liepa, lova, pirštas, ranka, varna, žvaigždė ir kt.

Nemažą savųjų žodžių sluoksnį sudaro tik baltų kalboms būdingi žodžiai, pvz.: briedis (įdomu, kad latviai žodžiu briedis vadina elnią, briedis latviškai – alnis), genys, lokys, pelė, žirgas, labas, mažas, tikras, mokėti, turėti ir kt.

Lietuvių kalba nuo kitų baltų kalbų atsiskyrė maždaug prieš 1,5 tūkst. metų, nuo tada pradėjo rasti tikrųjų lietuviškų žodžių, kurie neturi atitikmenų kitose kalbose, jie rodo kalbos savitumą. Dalies šių žodžių daryba nėra aiški, jų ryšiai su kitais žodžiai yra nutrūkę, tad nėra lengva paaiškinti, kaip jie sukurti. Tai audra, dugnas, druska, kėdė, kūdikis, kregždė, pienas, pirkia, plaukas, šaukštas, vaikas, valanda. Kiti žodžiai – aiškūs dariniai, pvz.: arklys, gerklė, pilvas, siūlė, kaltas, mintis, grąžtas, darbas ir kt. Lietuvių kalbos žodžių daryba itin produktyvi, tad naujų žodžių buvo daroma visais lietuvių kalbos gyvavimo laikotarpiais.  Šiais laikais taip pat pasidaroma naujų žodžiai, kurie vadinami naujadarais, pvz.: atmintukas, dėlionė, paspirtukas, riedučiai, dažasvydis, didkepsnis, šlamštlaiškis, riedis, smigis, tamprės. Naujadarų darybos pamatu gali eiti ne tik savos, bet ir svetimos kilmės žodžiai, pvz.: internetininkas, bepilotis, jogurtinė ir kt.

Skoliniais yra laikomi įvairiais laikais tiesiogiai į lietuvių kalbą iš kitų kalbų patekę žodžiai. Žodžių skolinimosi procesas yra susijęs su tautos istorija, su kitų tautų kontaktais. Lietuviai daugiausia žodžių yra skolinęsi iš kaimynų, ypač iš slavų ir germanų kalbų. Glaudžiausi lietuvių ryšiai nuo seno buvo su slavais, tad daugiausia senųjų skolinių lietuvių kalboje yra atėjusių iš slavų kalbų (rusų, baltarusių ir lenkų). Kai kurie slavizmais laikomi žodžiai gali būti ne slavų kilmės, bet į lietuvių kalbą atėję iš slavų kalbų, pvz., asilas, vynas. Dalis slavizmų yra įaugę į bendrinę kalbą ir neturi joje atitikmenų (agurkas, baravykas, burokas, cukrus, knyga, miestas, morka, pyragas, ponas, sakalas). A. Sabaliausko teigimu, tokių slavizmų lietuvių kalboje yra apie 1,5 procento. Yra tokių slavizmų, kurie turi gerų atitikmenų ir bendrinėje kalboje yra nevartotini, jie laikomi svetimybėmis, arba barbarizmais (basanoškės – basutės; bliūdas – dubuo; čerka – stikliukas, taurelė; biednas – neturtingas; rėdytis – rengtis; sosiska – dešrelė).

Apie XIII–XIV a. į lietuvių kalbą pateko pirmieji skoliniai iš vokiečių kalbos. Germanizmų lietuvių kalboje gerokai mažiau nei slavizmų. Dalis germanizmų visiškai prisitaikė prie lietuvių kalbos sistemos ir laikomi lygiateisiais jos nariais, pvz.: amatas, budelis, durpės, kalkės, kunigas, šarvas, tulpė. Jie neturi atitikmenų bendrinėje kalboje. Kiti germanizmai bendrinėje kalboje nevartotini, pvz.: biškį – truputį, šnapsas – degtinė, šposas – išdaiga, tašė – rankinė, krepšys. 

Šiek tiek žodžių esame pasiskolinę iš Baltijos finų kalbų – estų ir suomių, pvz.: burė, kadagys, laivas. Tačiau, manoma, kad suomiai ir estai iš mūsų yra gerokai daugiau pasiskolinę žodžių, nei mes iš jų. Teigiama, kad suomių kalboje iš 1000 žodžių vienuolika esą baltų kilmės.

Lietuvių kalboje, kaip ir daugelyje kitų kalbų, platų skolinių sluoksnį sudaro tarptautiniai žodžiai – bendri daugelio kalbų skoliniai. Tarptautiniai žodžiai yra prisitaikę prie bendrinės kalbos gramatikos, fonetikos, kirčiavimo dėsnių, bet jų svetimumas kalboje jaučiamas, dažnai tai rodo ir svetimi garsai, pvz.: herbas, choras, filharmonija. Dalis tarptautinių žodžių neturi atitikmenų (atomas, ciferblatas, muzika), kiti turi (akcentuoti – pabrėžti, egzistuoti – būti, procentas – nuošimtis, lingvistika – kalbotyra). Savas ir tarptautinis žodis dažnai skiriasi ne tik reikšmės apimtimi (savi dažniau būna daugiareikšmiai), bet ir vartojimo sfera, tarptautiniai žodžiai – knygiškesni.

Didelė dalis lietuvių kalbos tarptautinių žodžių yra kilusių iš klasikinių kalbų – senovės graikų (alfabetas, dialektas, ekonomika, filosofija, fizika, klimatas, tragedija) ir lotynų (administracija, dekanatas, diktantas, docentas, instrumentas, konstitucija, religija) kalbų. Nemažai tarptautinių žodžių į lietuvių kalbą atėjo iš dabartinių Europos kalbų – anglų (bekonas, boikotas, boksas, futbolas, klounas, kokteilis, lyderis, mitingas, sportas, šortai), prancūzų (aktorius, baletas, fojė, frakas, parašiutas, sufleris, siužetas, žanras, žargonas), italų (altas,arija, baritonas, bosas, pica, pieta).

Lietuvoje leidžiami didelės apimties tarptautinių žodžių žodynai. Viename naujausių autorių kolektyvo (sudar. A. Bendorienė, V. Bogušienė ir kt.) parengtame „Tarptautinių žodžių žodyne“ atskirais straipsniais paaiškinta apie 25 tūkst. žodžių.

Naujų žodžių skolinamasi nuolat, nes keičiantis gyvenimui, atsirandant naujų realijų, reikia ir naujų žodžių joms pavadinti. Pasiskolintas žodis yra pritaikomas prie lietuvių kalbos rašybos, gramatikos ir tarimo sistemos. Jei tokiam skoliniui atsiranda lietuviškas atitikmuo, tai pirmenybė teikiama pastarajam.  

Parengė Robertas Gedrimas

Parengta pagal:
Barauskaitė J. Leksikologija. – Lietuvių kalba I. Vilnius: Mokslų ir enciklopedijų leidykla, 1995.
Jakaitienė E. Leksikologija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2010.
Sabaliauskas A. Lietuvių kalbos leksika. Vilnius: Mokslas, 1990.