„VIENAS ŽMOGUS NIEKADA NEUŽAUGA – ŽMOGUS AUGINA ŽMOGŲ“

Žmogus yra didžiausia pasaulio vertybė. Viskas Žemėje kuriama, daroma, išrandama žmogaus gerovei. Tačiau žmogus pats savaime netampa didis, jam padeda užaugti tėvai, šeima, mokykla, visuomenė. Atrodo, jog dabar keliami vis aukštesni reikalavimai asmenybei ugdyti, bet yra ir didesnės galimybės. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje ir pokario laikotarpiu, atrodė, patys vaikai užaugdavo, viską suprasdavo stebėdami aplinką, išmokdavo matydaminuolat dirbančius savo tėvus, kaimynus, mokslo žinių įgydavo godžiai gerdami kiekvieną mokytojo žodį, perskaitydavo visas namuose esančias knygas, nes ne tiek daug jų būdavo namuose. Poetas Marcelijus Martinaitis meniškai apie tokį, atrodytų, savaiminį vaiko augimą rašė: „Jauną pavasarį gimiau Serbentos upelėj./ Patiesta drobe parėjau į namus,/ susiradau dirbančius tėvą ir motiną,/ į rankas įsitvėriau ir ėmiau augti - /nuo pavasario iki pavasario./ Taip ir gyvenom – stati:/ kas su dalgiu, kas su kibiru rankose,/ o vaikai augdavo -  bėgiodami.“ (Eilėraštis „Prisiminimas (Serbenta)“).

Dabar vaikus intensyviai auginame, nuo mažų dienelių mokome, vežame, kur geriau: groti instrumentu, sportuoti, mokytis užsienio kalbų, į baleto pamokas, į plaukimo treniruotes, į teatrą, į koncertą, į biblioteką, į konkursą,  stovyklauti, savanoriauti ir t. t. Anksti keliame, vėlai gulame, dienotvarkę pasirašome, laiką susiplanuojame – visko nebesuspėjame... O juk reikia, privalome vaiką apsaugoti nuo visokio blogio: kad tik neišgirstų negerų žodžių, nepamatytų žiaurių dalykų, nežiūrėtų blogų filmų, nesinaudotų neleistais interneto puslapiais, per anksti, ko nereikia, nesužinotų, kad neiškreiptų moralės tiesų suvokimo, kad nepatirtų prievartos, kad jo nenuskriaustų, kad nepagrobtų, kad neišvežtų į užsienį...

Ir nuo visko galima gintis KNYGA, gera knyga, tinkama vaiko amžiui. Tik nepraleisti tinkamiausios progos ir įduoti tokią knygą į rankas, nuo kurios atsiplėšti būtų sunku. Kiekviena knyga gali padaryti gyvenimą gražesnį. Gal tą knygą reikia skaityti drauge su savo vaiku, kad intonacija būtų įtaigesnė, kad žodis stipresnis, kad svarbiausi dalykai nepraslystų, kad įsirėžtų į sąmonę. Tik ar mes turime tam laiko? Ar patys spėjame paskaityti tą įdomią knygą, kurią seniai nusipirkome, pasiskolinome, pasiėmėme iš bibliotekos...Bet štai vis nėra kada. O knygą skaitantis tėvas – geriausias skaitymo pavyzdys vaikui.

Gal naivus mąstyma? Ir kas gi dabar knygas skaito, tik vaikams vis sakome: „Skaityk, mokykis...“

Ir štai dabar atsiranda mums, tėvams ir seneliams, galimybė augti ir mokytis su savo vaikais ir vaikaičiais. Vėl mes skaitome pasakas ir jose randame kažką nauja, ko anksčiau dar nebuvome pastebėję. Kai kurios pasakos labiau tinkamos ir daug geriau suprantamos suaugusiems, bet tik mes prie jų jau nebūtume sugrįžę, jei ne mūsų vaikai. Viena tokia pasaka - Antuano de Sent Egziuperi „Mažasis princas“, kur autorius skaitytojus skatina įsisąmoninti draugystės reikalingumą, verčia ieškoti būties prasmės žmogaus veikloje ir aplinkoje. Ir daug kitų pasakų, ypač tos vaikų literatūros knygos, kurios išrinktos metų knygomis.

Ir tada, kai mūsų mažylis pats paima į rankas knygą ir pradeda skiemenimis dėlioti žodžius, tai mūsų akys išsiplečia iš nuostabos, tai mes nesitveriame džiaugsmu labiau nei vaikai. „Vaikas, kuris teikia laimės savo tėvui ir savo motinai, yra geriausia, ką mūsų akys gali regėti, -“  rašė S.Lagerlef. Jie mus, suaugusius, moko suprasti, užjausti, gailėtis, atleisti ir mylėti. Labai mylėti, už viską ir už nieką mylėti, tiesiog, kad mes juos turime. Vaikai tėvus išmoko žaisti ir suvokti laiko DABAR sąvoką, nes mes, rodos, dabar negyvename. Dabar mes kuriame ateitį: planuojame savo rytojaus veiklą, šiandien dirbame, kad būtų geresnė ateitis, kad visko turėtume. Svarstome, kas įvyko vakar, kaip praėjo diena, ką reikėjo daryti kitaip. O mūsų vaikas sako: „Tėveli, einam žaisti dabar, dabar...“ Jis nenori girdėti: „Palauk, vėliau, paskui, neturiu laiko.“ Ir mes mokomės drauge su vaikais gyventi ir žaisti dabar. Augindami vaikus ir patys užaugame.

Gyvenime dažnai mums tenka atsirinkti, kas yra svarbiausia. Džiaukimės, jei dar lieka laiko tiesiog pasėdėti, klausytis ramios muzikos, aiškaus, teisingo kalbėjimo, girdėti tylą, suprasti kitą, užjausti, padėti ir paaukoti....

Marija Dainienė, LMV mokytojų tarybos pirmininkė