Istorijos pamokos su Audre
Prieš pradedant pristatyti savo kiek kitokią perspektyvą perteikiančias istorijos pamokas (vieną jų), norėčiau trumai įvesti, iš kur kyla intencija apie istoriją kalbėti kitaip. O ypač Lietuvos istorija, kuri didžiajai daliai mokinių yra pirmas susidūrimas su kita pasaulio perspektyva, su kitu balsu kuris pasakoja istoriją. Ir kalbu ne apie save ir mokytojavimą, o apie kitokią istorijos perspektyvą, kurią su mokiniais bandome perprasti. Tai, kaip su vaikais išmokstame žvelgti į istoriją, suprasdami istorijos tendenciją nutylėti, sukurti legendas ir mitus, padeda mums kartu išmokti žvelgti į pasaulį iš daugelio perspektyvų. Todėl manau šiems vaikams, užaugusiems tarp lietuviškos ir amerikietiškos kultūros itin pasisekė. Nes į tą patį pasaulį jie išmoksta žvelgti iš skirtingų požiūrių, ir abu šie požiūriai formavo ir formuoja juos kaip bręstančias asmenybes.
Istorija keičiasi, kai keičiasi mūsų pačių perspektyva. Istorija tai diskusija apie gyvenimą ir bendruomeniškumą platesniame kontekste. Istorija mums primena, kad revoliucijos nėra įvykiai, o išties yra ilgi procesai, ir kad dešimtis tūkstančių metų žmonės priiminėjo sprendimus, kurie neginčijamai formuoja pasaulį, kuriame gyvename šiandien. Lygiai taip pat ir šiandien mes priimame sprendimus, kuriuos ateities žmonės prisimins kaip revoliucijas.
Kiekviena istorija ateina iš tam tikro požiūrio taško. Ir mes turime atsiminti, kas yra tie balsai, kuriuos istorijos pasakojimuose ir dėstyme girdime, kas kalba ir kodėl kalba, ir ypač, kurie balsai lieka neišgirsti ir kodėl.
Yuval Noah Harari yra pasakęs,- „tai yra geriausia priežastis mokytis istorijos: ne tam, kad numatyti ateitį, tam, kad įsivaizduodami alternatyvius likimus išsilaisvintume išsilaisvintume iš praeities. Žinoma, tai nėra visiška laisvė - mes negalime išvengti, kad mus formuoja praeitis. Tačiau šiek tiek laisvės yra geriau nei jokios “. Todėl mokiniams noriu perteikti, ne sausus faktus, skaičius, ar vardus kurie, neturi veidų, o perspektyvą, kuri padėtų jiems geriau suprasti ir aplinką ir save joje. „Žmonės paprastai bijo pokyčių, nes bijo nežinomybės. Tačiau didžiausia istorijos konstanta yra ta, kad viskas keičiasi.“
Pasistūmėjus Lietuvos istorijos laikotarpiuose paprašiau vaikų permąstyti, ką esame diskutavę istorijos pamokose iki šiol, ir išsirinkti istorijos įvykį, asmenybę, laikotarpį, procesą, kuris jiems paliko didžiausią įspūdį.
Tada paprašiau mokinių išsirinkti tą įvykį geriausiai atspindinčią kortelę su paveikslėliu, ir paaiškinti, kaip paveikslėlis yra susijęs su jų išsirinktu įvykiu. Vaikams didžiausią įspūdį panašu, jog paliko geležinio vilko ir Gedimino istorija, bei pagonybės laikotarpis.
Panašų užsiėmimą atlikome anksčiau, kai paprašiau vaikų pagal M.K.Čiurlionio paveikslą „Karalių pasaką“ parašyti istoriją apie istoriją. Sukurti savo istoriją dailininko piešiniui ir pritaikyti pamokose girdėtus istorinius faktus. Panašu, kad baltų papročiai, jų mistika, ryšys su gamta, geležinio vilko simbolis legenda ir istorija, Gediminas, karalius Mindaugas ir karalienė Morta vaikų kurtoje rašytinėje Čiurlionio piešinio interpretacijoje figūravo tendencingiausiai. Su vaikais diskutavome, jog galbūt kiekviename iš mūsų yra didis Kunigaikštis, o kilę mes iš žmonių, kurie gamtai, miškams ir žvėrių deivėms meldėsi bei galėjo pasiversti arba užkabėti gyvūnus. Taigi verta atminti, kad kiekvienas žmogus yra istorinė jėga. Tiek būdami pasakotojais, tiek dalyvaudami kokioje tai istorijoje, tiek papasakojant kažkieno kito istoriją, mes keičiam ir keičiamės.