Kas ugdo žmogų – Lietuvos pilietį?
Kiekvienas kuriame vis kitą istoriją. Manoji prasidėjo prieš 25-erius metus, tamsią lapkričio naktį. Dylanti pilnatis, pūga ir žvarbaus vėjo gūsiai buvo mano palyda. Tokių naktų lapkričio pradžioje Lietuvoje jau nebebūna. Istorijos kūrimui svarbus kismas, judesys. Tad svarbu paminėti, jog vienas svarbiausių šių metų mano pokyčių – kelionė į JAV. Čia atvykus pakito viskas: aplinka, laikas, žmonės. Ką atneš, kokį pėdsaką mano istorijoje paliks buvimas JAV, atsakyti dar anksti, tačiau neabejoju, jog tai bus ryški ir reikšminga patirtis. Visai kitokia nei ankstesnės. Mintis, kad būsiu mokytojas Lietuvių mokyklos Vašingtone, atrodė netikra. Tik po kelių savaičių ar mėnesio, pajutau, kad tai, kas atrodė lyg sapnas, yra tikra.
Esu užaugęs intelektualų šeimoje, Vytauto Didžiojo Universiteto Švietimo akademijos, istorijos fakulteto absolventas. Visada vertinau kultūrą. Kultūrą plačiąja prasme. Ne tik menus, tačiau ir skirtingų tautų žmones bei jų tradicijas. Panašumai ir skirtumai, kurių gali ieškoti lygindamas, mane visada labai žavėjo. Gebėjimas lyginti, beje, yra vienas svarbiausių aukštesniųjų įgūdžių istorijos moksle ir jos mokyme. Žavėjimasis įvairiomis kultūromis, ko gero, nulėmė ir tai, kad jau daugiau nei ketverius metus savanoriauju Erasmus Student Network bei dalyvauju Erasmus+ projektuose ir mokymuose. Prisidėjus prie šių veiklų, teko galimybė aplankyti ne vieną šalį, pažinti įvairius žmones, kultūras, plėsti akiratį ir suvokimą. Erasmus+ programa yra paremta fundamentaliosiomis Europos Sąjungos vertybėmis: pagarba žmogaus orumui ir teisėms, laisvė, demokratija, lygybė bei įstatymo valdžia. Tai yra bet kokios visuomenės darnios sandraugos pagrindas. Ne su viskuo aklai sutinku, ką daro ES, tačiau pripažįstu, kad labai didelė dalis tų pačių idėjų vaidina svarbų vaidmenį ir ugdymo procese.
Esu vienas tų istorijos mokytojų, kuris mano, jog istorija ir literatūra yra labai glaudžiai susijusios. Šie dalykai galėtų būti labiau integruoti tarpusavyje pamokų metu. Labai mėgstu skaityti. Esu dėkingas tėvams ir pradinių klasių mokytojai, kad parodė literatūros vertę. Vaikystėje perskaičiau daugybę enciklopedijų, skaičiau įvairių tautų pasakų knygas, nuotykinę literatūrą. Labai pamėgau Alberą Kamiu, Fiodorą Dostojevskį, Valterį Skotą, Miloradą Pavičių ir kt. Literatūra padeda ne tik įsijausti į įvairių kultūrų gyvenimą, tačiau ir suvokti istoriją. Ne vienas istorikas prisipažįsta, kad būtent įdomios istorijos juos paskatino rinktis istoriko profesiją. Ne išimtis ir aš. Mano dėstytojai prof. Juozas Skirius bei doc. dr. Romuladas Juzefovičius yra minėję, jog jiems labai svarbi buvo Kurto Ceramo knyga „Dievai, kapai ir mokslininkai“. Kiti profesoriai ir dėstytojai pamini dar ir Rafaelio Džovanjolio „Spartaką” ar Mikos Valtari kūrinius. Žinoma, negalima pamiršti ir mūsų autorių. Iš jų man artimiausi Jonas Aistis, Antanas Škėma, Maironis, Balys Sruoga ir Vytautas Mačernis.
Man, kaip mokytojui, didelę įtaką darė mokytojai mano šeimoje – mano mama ir močiutė. Viena – rusų kalbos mokytoja, kita – dailės. Taigi, turime jau savotišką mokytojų dinastiją. Taip pat svarbų vaidmenį atliko pradinių klasių mokytoja A. Tamošaitienė ir istorijos mokytojas bei dėstytojas Mindaugas Tamošaitis. Gražus sutapimas, kad abudu dalinasi ta pačia pavarde. Tai, kad tapau būtent istorijos mokytoju, neabejotinai yra susiję ir su tėčio erudicija bei didžiuliu susidomėjimu istorija.
Be viso to, apie dešimtmetį užsiimu grafiniu dizainu. Ši sritis neabejotinai susijusi su tėčiu. Iš pradžių tai buvo vien tik pagalba jam, dažnai net nenorom, tačiau vėliau pats tapau grafikos dizaineriu ir parodų kuratoriumi M. K. Čiurlionio Namuose Vilniuje. Ten, direktoriaus Stasio Urbono dėka, gavau nesuskaičiuojamą kiekį pamokų – tiek gyvenimiškų, tiek profesinių. Teko laimė šiek tiek dirbti su žymiu Lietuvos fotografu Rimantu Dichavičiumi – tai irgi buvo neįkainojama patirtis. Galiu dėkoti savo likimui, kad tiek šeimoje, tiek už jos ribų, mane supa šviesuoliai, kurių pavyzdys ir istorijos įkvepia ir moko.
Tikiuosi, kad ir pats gebėsiu tapti bent maža šviesos kibirkštėlė lietuvių jaunimui Vašingtone. Turiu vilties, kad Lietuvos istorija mokiniams taps, jei dar nėra, ir jų šalies istorija. Taps sava.
Turime nepamiršti, kad Lietuva yra visur: Vašingtone, Berlyne, Maskvoje, Delyje... Lietuvos salelės pasaulio valstybių vandenyne paplitusios net pačiose netikėčiausiose vietose. Nepalyginamai didesnę Lietuvos dalį sudaro žmonės, o ne teritorija. Visi kartu, kad ir kur bebūtume, kuriame savo tautos istoriją. Kiekvienas atskirai savo asmeninę, o tuo pačiu ir bendrą. Kokia ji bus, parodys laikas, tačiau tai priklauso tik nuo mūsų. Tad kurkime. Vardan tos!
Eigirdas Saulius Kruopis
2018.X.17, Arlington, VA